Plintant koronavirusui vis daugiau verslų iškyla klausimas, ar koronavirusas laikomas force majeure (nenugalima jėga), t.y. aplinkybe, kuriai įvykus sutarties šalis gali nutraukti sutarties vykdymą be jokių pasekmių.
Lietuvos CK numato, kad „šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių 1) ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir 2) negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tokiu atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutarties nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių (atsakomybės).
Įprastai virusų epidemijos nėra laikomos nenugalima jėga, kaip ir tai, kad rinkoje nėra įsipareigojimams vykdyti reikalingų prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba kita šalis pažeidžia savo prievoles. Jei dėl ekstremalios padėties nėra įvesta kokių nors apribojimų konkrečioms verslo sritims, koronoviruso aplinkybe kaip force majeure nuostata greičiasiai nebus galima remtis. Kita vertus, siekiant pažaboti koronavirusą valstybių vyriausybės taikė ir, matyt, taikys įvairius apibojimus, kas gali keisti situacijos vertinimą.
Nenugalimos jėgos egzistavimo faktas kiekvienu atveju turi būti vertinamas individualiai, vertinamos sutarties nuostatos dėl nenugalimos jėgos, ar šalis nebuvo prisiėmusi atsakomybės sutartyje, ar galėjo numatyti aplinkybes, užkirsti joms / jų pasekmėms kelią.
Jeigu force majeure aplinkybės įvyko, būtina nedelsiant pranešti kitai šaliai. Sutartyse gali būti numatytas konkretus laikas, per kurį toks pranešimas turi būti įteiktas.